jam

Nebežinau kiek kart jau kėleisi iš liūno,
Ir kiek atgal, su šypsena kritai.
Tik tai matau,
Tikrai nebeužaugs jau niekad,
Tau angelo balti sparnai...
Kentei, kenti, tu ir kentėsi...
Kad man ir kaip dėl to skaudėtų...
Tiesiog likimą tokį lėmė...
Šalia tavęs visad bedugnė...
Tai kas, kad tau nepagailėta grožio,
Tai kas, kad iškalbą jau gimdamas gavai,
Tačiau dievai, kad tai ir kaip ironiška bebūtų,
Likimą nupiešė juodai...
O gaila, nes juk nebuvai to vertas,
Širdy toks geras ir švelnus...
Tačiau gyvenimas,
Tartum prakeiktas,
Tau duoda vien tik sunkumus...
Guli, kelies tartum į kovą,
Po saule vietos nėr laisvos,
Ir tavo siela pažymėta,
Giliausiu randu-
Degančios kančios.
Nepyk, kad negalėjau aš mylėti,
Kaip tu norėjai, vertas kaip buvai...
Deja, juk širdžiai neina įsakyti.
Ir pats puikiausiai tai žinai...
Prakeik tą dieną kai susipažinom,
Suplėšyk nuotraukas,
Išmeski iš širdies.
Pamiršk- užtektinai abu prisikankinom...
Man jau gana,
Buk geras- eik...
Yra šviesa. Ir tu ją rasi.
Bet aš ne ta...
Kada suprasi?....