Kaip Girios Medžiai

Kai vis toldamas išnyks ošimas,
Medžių šlamesio padangėj kvapas...
Aš sugrįšiu pas tave į žemę,
Gretimai savas šaknis įleisiu...
Dieną naktį gersim žolės raudą,
Kai ją mindys kojos geležinės...
Prausimės mėnulio aukse,
Saulė mūs godas sušildys...
Sningant sakurų žiedams į delnus,
Kylant pūgai pelenų tarp pirštų...
Man staiga pritrūksta oro...
Ir akimirka jaučiu, kad mirštu...
Bet kai vėl akis pramerkiu,
Pabundu- giliai sapnuoju...
Kasasi į žemę mano pirštai,
Žemės gyvastim alsuoju...
Parašyki man tik vieną žodį...
Parašyk krauju ant lietaus debesio...
Kad galėčiau atsigert kai lytų...
Kad mane užklotum sningant...
Pastatyk man pilį iš gyvenimo,
Tik duris įdėk medines,
Kad sakais kvepėtų mano rūmai,
Kad juoda žeme pavirstų grindys...
Prijaukink šešėlius- tegul šoka,
Pagal muziką kurią tegirdi lietūs...
Tegul nukrenta vaivorykštė į žemę,
Vos tik vėjui ją sparnu palietus...
Ir kalbėki man maldas į ausį...
Ir siūbuoki šalia tyliai kai miegosiu...
Ir taip saugoki mane per amžius...
Savo lapų šlamesiu apgaubęs...
Aukime kaip girios medžiai- dviese...
Šakomis į saulę susipynę- tiesiai...