Nemiga

Naktys sirpsta lyg vyšnios


Lyg kūdikiai žvaigždės supasi


Tamsios lyg motinos įsčios


Lyg elgetos akys rūškanos


Mano rankos raukšlėtos --


Nuo metų nuo metų


Buvo dienos žadėtos


Buvo pavogtos naktys

*

Godoja, rymo alyvos sukniubę,

O miesto gausmas lakštingalas smaugia,

Švelnios ir baltos, lyg laumės gyslos -

Lyg raganos akys baugios..

*

Kas iš miegų atsilieps, kas pasiūlys,

Taurę gėrio ir riekę švelnumo?

Kas nors nekviestas, bet lauktas atklys?

Kas už draugystę lig dugno?

*

Kam pasiguost, kai pavasaris?

Ką apraudot, kai gegužis?

Kam paaukot šviesią naktį be ryto,

Šviesią naktį be juoko. Ir be drabužių.

Naktys

tingios naktys lyg katės ant mano palangės
akimis alkanom šaltą žvaigždę begaudo

spaudžiu delnus ir laukius kol akys užgis
kad galėčiau kvėpuoti iš naujo

o katė alkana ant palangės baltos
kanda žvaigždei į kaklą lig kraujo

Nemiegotos naktys

negaliu suskaičiuot nemiegotų naktų
buvo šimtas, ar tūkstantis jų - nežinau...
bet prarasti tą džiugesį trapų bijau
ir kiekvienas atodūsis žadina - Tu?
*
užsimerkti bijau - gal tas jausmas užgis?
noris verkti, tačiau per sunku, per vėlu....
vis mąstau kiek kainavo man tas ilgesys-
negaliu suskaičiuot nemiegotų naktų...

*

skaudžiai plėšo ir degina gerklę ugnis-
praradau, amžinai praradau...
stiklo rankomis glaudžia bemiegė naktis

kaip gerai, kad laiku pabudau...

Tylūs pavargėliai

O mes sėdime tyliai galvas parėmę
Ant liaunų , jau nuvytusių rankų
O kad būtume vakar mes šitaip mokėję –
Verkti gailiau už dangų. . .

Ir keiksnodami veidu srūvantį lietų
Tyliai renkam į pūvančius delnus
Visą sukauptą skurdų, nugairintą gėrį,
Kad nuo veriančios saulės pridengtų. . .

Prisimerkę, aptriušę, pavirtę griuvėsiais,
Mes keliaujame tyliai per žemę. . .
Ir kiekvienas mes užanty turim po akmenį,
Kai pavymui mus šaukia pavargėliais. . .

Ten

Nušalnota žeme nubridau link dangaus,

Paskui vėjo plakimą, paskui raudą ugnies...

Nors ten niekas nelauks ir nešauks ir nekvies...

Kur nulytom pėdom varva kraštas nakties,

Kur taip norisi vakaro žvaigždę paliest...

Kur suklupus padės atsitiest....

Tu išeik

Tu palik mane degančiai aušrai
Kad išgertų akis kruvinai
Tu išeik, dievo pėdos juk aušta
Tu išeik. Juk matai, juk matai...

Tu palik mane kylančiai saulei
Kad sutirptų vaškiniai sparnai
Tu išeik, tegul ugnimi sninga
Kitas rytas. Kiti ir dievai

Tu išeik, nesakyk, kad sugrįši
Nežadėk, juk žinai, juk žinai...
Su lietaus debesim neparskrisi
Saulė dega. Karšti jos delnai....

Po žole. . .

Ten aukštai liejos debesys,

Ten žemai ūžė girios...

Plukdė vandeniu pragaištį upės,

Po žole, ten giliai, po jos kojom basom,

Slypi mažos gyvenimo durys...

Ten dabar miega laikas sustojęs...

Po žole, po basom žolės kojomis...

Skambiai juokėsi ašaras rydamas,

Meilės vardą daužydamas, trypdamas..

Ten giliai, po žole, po jos kojomis...

Kaip akmuo- vis niūri, vis vaitojanti....

Plaks širdis nemari, nesustojanti...

AŠ

Mano venomis teka mėlynas vakaras.
Širdis plaka ne dūžiais, o mušdama taktus...
Mano saujoj ledinėje švelniai užgimsta
Jaunas, baikštus, ugniaplaukis pavasaris.

Mano veidas – kelionė. Aukštumos, žemumos...
Mano kojos įkaltos tėviškės žemėje...
Ir sapnai mano tamsūs iš miegų žadina...
Nors saujoj ir spurda jaunutis pavasaris...

Mano mintys tai- upė. Šniokščianti, pykstanti.
Mano akys – tai debesys. Lyjantys, sningantys. . .
Mano lūpose žodžiai keliauja į užmarštį,
O saujoje spaudžiu pavasarį dūstantį. . .

Išeisiu

Nuvysiu vakarą, rasotą šaltį....

Uždengsiu pilkuma akis...

Ir užmaršty nuplovusi rankas,

Išeisiu palengva į tolį...

jei. . .

Jei šiąnakt lis,

Ir dangaus ašaros lašės į žemę...

Jei saulė vėl karščiu alsuos,

Jei tu sugrįši iš to ilgo kelio...

Vis tiek nebus, nebus progos....

Kaip Girios Medžiai

Kai vis toldamas išnyks ošimas,
Medžių šlamesio padangėj kvapas...
Aš sugrįšiu pas tave į žemę,
Gretimai savas šaknis įleisiu...
Dieną naktį gersim žolės raudą,
Kai ją mindys kojos geležinės...
Prausimės mėnulio aukse,
Saulė mūs godas sušildys...
Sningant sakurų žiedams į delnus,
Kylant pūgai pelenų tarp pirštų...
Man staiga pritrūksta oro...
Ir akimirka jaučiu, kad mirštu...
Bet kai vėl akis pramerkiu,
Pabundu- giliai sapnuoju...
Kasasi į žemę mano pirštai,
Žemės gyvastim alsuoju...
Parašyki man tik vieną žodį...
Parašyk krauju ant lietaus debesio...
Kad galėčiau atsigert kai lytų...
Kad mane užklotum sningant...
Pastatyk man pilį iš gyvenimo,
Tik duris įdėk medines,
Kad sakais kvepėtų mano rūmai,
Kad juoda žeme pavirstų grindys...
Prijaukink šešėlius- tegul šoka,
Pagal muziką kurią tegirdi lietūs...
Tegul nukrenta vaivorykštė į žemę,
Vos tik vėjui ją sparnu palietus...
Ir kalbėki man maldas į ausį...
Ir siūbuoki šalia tyliai kai miegosiu...
Ir taip saugoki mane per amžius...
Savo lapų šlamesiu apgaubęs...
Aukime kaip girios medžiai- dviese...
Šakomis į saulę susipynę- tiesiai...

likučiai

Pabirę, padriki, suvelti, sukeisti. . .
Dienos likučiai.
Po saują, ar po dvi, paleisti pavėjui. . .
Užkliuvę už tuščių žvaigždžių. . .
Sukniubę pasakų ir padavimų apsupty.
Pamišę, išsibarstę, vieniši. . .
Vilties likučiai. . .
Palaidoti, paskendę užmaršty. . .
Paskubomis, apgraibomis
Po sauja abejonės užkasti.
Ir palikti likimui.
Sunykę, išsigandę, apleisti. . .
Prarėkę balsą ir praradę kvapą.
Giliai giliai. Vienui vieni.

tiltai

Lietus šiandien krinta lyg siena,
Rūškanas, juodas dangus...
O man vis vaidenasi smilgos
Ir ežeras auksu užpiltas.

Žinau, kad mes statėme tiltus,
Per baltus,
Per aukštus,
Per ilgus...

Ir krintam pabandę pasiekti,
Spalvotą vaivorykštės žiedą,
Nuo tiltų virš ežero aukso,
Į smilgas šlamenančias „lauksiu“...

O keltis be proto sunku,
Nei kūnas neklauso,
Nei siela...
Žinojimas veda taku,
Tačiau jo gale galbūt siena?

Ir bėgam ant tiltų balų,
Per auštų,
Per ilgų,
Per plačių...

O juostos spalvotos vėl driekias,
Į dangų,
Į saulę,
Į pievas...

Vėl šlamame tyliai su vėju,
Ko pasakyt nesuspėjom....
Ir skęstam auksinėj gelmėj...

Užgeso mūs žodžių aidai...
Amžinai
Amžinai
Amžinai....

negrįši

Tamsiam lange iškaltas tavo veidas...

Ir tuščia brydė vasaros sniege...

Iš užmaršties atplūsta žodžių aidas...

Pavasaris sugrįš... Tu- ne...

žvaigždė

Šaltais delnais
Paimki žvaigždę karštą.
Pajusk jos šilumą,
Išgirsk alsavimą,
Širdies plakimą,
Paliesk troškimą
Besiveržiantį į laisvę...
Ir duok jai truputėlį meilės-
Jei, žinoma, negaila ...

Vasaros Sniegu

Brisdamas per vasaros sniegą,
Plaukdamas per žiemos rasą,
Skęsdamas rudenio lapuose,
Gesdamas pavasario aukse.

Migdamas vasaros šaltyje,
Kęsdamas žiemos skaistybėje,
Nerdamas į nakties šviesą,
Baltos dienos rūstybėje.

Krisdamas veidu į žemę,
Pilkojo smėlio gerdamas,
Ledo saulę glostydamas,
Ugnies sniegu verkdamas.

Vaško sparnus pakėlęs,
Aukštyn, tarsi Ikaras,
Į šaltą jūros glėbį
Stačia galva nėręs...

Į juodą dangaus mėlį,
Į šaltą mėnulio auksą,
Siųsdamas raudą,
Kviesdamas, šaukdamas...

Bučiuodamas priešus
Į draugus spjaudamas,
Basomis per stiklo pievą
Į tolimą šviesą keliaudamas...

Sustingusiu krauju
Žemę girdydamas...
Į miglą brisdamas,
Brydę palikdamas...

mano žodis

Po pilna sauja žemės ir žolės,
Aš užkasiau mažutį žodį.
Ten šaltis prasiskverbti negalės,
Ir žvaigždės kelio ten nerodys...

Nenoriu kad jį kas išgirstų.
Nenoriu aš, kad jį kartot pradėtų,
Kad pasičiupęs pietų vėjas,
Po žemę mano žodį mėtytų...

Tegul jis tyliai miega gelmėse.
Tegul nedrumsčia jo ramybės lietūs,
Tenoriu, kad kai man reikės,
Jis tartum aukso saulė šviestų...

nebebūsi

Aklos nakties šaltam glėby,
Pamiršę negandas ir skausmą,
Nebylūs it žolė. Vienui vieni.
Tylėsim. Kol išvysim saulę raustant.

Nebus nei pykčių, nei vaidų,
Neliks nei ašarų, nebus pavydo,
Žiūrėsim į akis, kad nepriveltumėm klaidų,
Belaukiant pažadėto ryto...

Išauš dar daugel vasaros rytų-
Saulėtų, ūkanotų ir niūrių...
Bet tokio niekada daugiau nebus.
Nes tu, jau niekada nebūsi tu...

negalim grįžt

Negalim grįžt-nebėr nei durų, nei takų.
Ir kuo tikėti šiandien nebeliko.
Tačiau vienam, ir dar be kelio- per sunku...
Beprotiškai kažko ilgėtis imam.

Nedaug ženklų, kad ši diena laiminga.
O ir keliai be orientyrų...
Bet pažiūrėk, kaip šiandien kaltai sninga,
Ant nebyliausių seno sodo vartų vyrių...

Nereikia ašarų, ir žodžių jau per daug.
Gana ir padėkų ir atgailų,
Verčiau pakelk akis ir eik...
Ieškot. Savom pėdom dar neliestų takų....

jam

Nebežinau kiek kart jau kėleisi iš liūno,
Ir kiek atgal, su šypsena kritai.
Tik tai matau,
Tikrai nebeužaugs jau niekad,
Tau angelo balti sparnai...
Kentei, kenti, tu ir kentėsi...
Kad man ir kaip dėl to skaudėtų...
Tiesiog likimą tokį lėmė...
Šalia tavęs visad bedugnė...
Tai kas, kad tau nepagailėta grožio,
Tai kas, kad iškalbą jau gimdamas gavai,
Tačiau dievai, kad tai ir kaip ironiška bebūtų,
Likimą nupiešė juodai...
O gaila, nes juk nebuvai to vertas,
Širdy toks geras ir švelnus...
Tačiau gyvenimas,
Tartum prakeiktas,
Tau duoda vien tik sunkumus...
Guli, kelies tartum į kovą,
Po saule vietos nėr laisvos,
Ir tavo siela pažymėta,
Giliausiu randu-
Degančios kančios.
Nepyk, kad negalėjau aš mylėti,
Kaip tu norėjai, vertas kaip buvai...
Deja, juk širdžiai neina įsakyti.
Ir pats puikiausiai tai žinai...
Prakeik tą dieną kai susipažinom,
Suplėšyk nuotraukas,
Išmeski iš širdies.
Pamiršk- užtektinai abu prisikankinom...
Man jau gana,
Buk geras- eik...
Yra šviesa. Ir tu ją rasi.
Bet aš ne ta...
Kada suprasi?....